2020 kovą mus pasiekė gera žinia. Lietuvos nacionalinis kultūros centras oficialiai pripažino tradicinės Lietuviškos pirties lankymą nematerialia kultūros paveldo vertybe. Tai – didelis visų Lietuviškos pirties mylėtojų darbo pripažinimas ir mūsų pirties tradicijų apsaugojimo valstybiniu lygiu garantija. Ši žinia turėjo būti iškilmingai paskelbta kovo 13 d. Vilniaus Rotušėje, tačiau dėl visiems žinomų aplinkybių ceremonija neįvyko. Vis tik oficialus paskelbimas yra:
Paraišką dėl pirties tradicijos pripažinimo vertybe Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui pateikė Profesionalių pirtininkų asociacija, o ją rengė ir bendradarbiavo: PPA Prezidentė Birutė Masiliauskienė, LPA vadovas Rimas Kavaliauskas. Pateikėjams savo medžiaga pasitarnavo ir laidos „Vantos lapas” režisierė Jūratė Martinkėnaitė.
Ištrauką iš Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas oficialaus bukleto:
Pirčių lankymo tradicija
Teikėjas – Profesionalių pirtininkų asociacija
Saugotojai – kvalifikuoti pirtininkai ir pirties meistriškumo mokyklos
Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys kūrentos kaitinant akmenų krūsnis ir atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį, ypač svarbią šeimos ir žmonių bendruomenėms. Čia buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji, atliekamos iniciacijos. Bendruomenės pirtyse kviestos sueigos ir pasitarimai. Pirtys viena ar kita forma gyvavo visoje Šiaurės ir Rytų Europoje. Sovietmečiu atsidūrusi ties išnykimo riba, nepriklausomybės laikais lietuviškoji pirčių lankymo tradicija atgimė ir dabar klesti.
Į pirtį – privačią ar nuomojamą – paprastai einama didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis vakare arba savaitgalį, čia praleidžiamos 3–6 valandos. Dažniausiai vadovauja pirtininkas – pirties šeimininkas, patyręs pirties bendruomenės narys arba specialiai pakviestas šio amato žinovas.
Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna – garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Ypač svarbi procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis ar kitų medžių vantomis. Pastaruoju metu pirties procedūros išsiplėtė – naudojama daugiau augalų, natūralių kūno švarinimo ir grožio priemonių: kūnas trinamas druska, maltais kaštonais, moliu, medumi ir kt. Pirties lankytojai vanojasi patys, peria vieni kitus arba tai daro pirtininkas.
Nors higieninė pirties reikšmė sumenko, nemažai Lietuvos gyventojų pirtis įsirengia individualiuose namuose, sodybose, lietuviai į pirtį eina atsipalaiduoti, medituoti, pabendrauti, dažnai ir minėti svarbių progų: gimtadienių, mergvakarių ar bernvakarių, kalendorinių švenčių, atlikti įvairių reikšmingų ritualų. Jos lankymas vis dar svarbus kaip bendravimo forma, padedanti palaikyti fizinę ir emocinę sveikatą, pereiti asmeninius bei kalendorinius virsmus. Daugelis pirtyje ieško ne tik malonumo, bet ir gilesnio ryšio su savimi, gamta, savo šaknimis.